Standartinė programinė įranga dažnai yra geras startas. Pradžioje ji taupo laiką ir dažniems procesams suteikia tinkamą karkasą. Kritiška tampa ten, kur kasdienybę lemia nestandartiniai atvejai, integracijos, patvirtinimai ar per laiką susiformavusios atsakomybės, o sistema veikia tik aplinkiniais keliais.
Individualūs programinės įrangos sprendimai apsimoka tada, kai įmonėms nuolat tenka konstruoti pagalbines schemas: rankinius eksportus, pagalbines lenteles, dvigubą duomenų priežiūrą, šešėlinius sąrašus ar specialius procesus už sistemos ribų. Būtent ten atsiranda klaidos, trintis ir paslėptos eksploatavimo sąnaudos.
Todėl gera individuali plėtra neturi visko išrasti iš naujo. Ji turėtų atvaizduoti procesus, kurie ekonomiškai iš tiesų laiko verslą, ir kartu taip sutvarkyti duomenų modelį, roles bei eksploatavimo logiką, kad sprendimas po pirmojo pristatymo vėl neišsiskaidytų. Tikroji vertė slypi ne specialiame pageidavime, o architektūroje, kuri realiai palengvina įmonės kasdienybę.